Adomas Mickevičius į poetinį panteoną pateko ne dėl savo didžiojo poetinio talento. Lenkai, tarp kurių literatūros talentų galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, vadina jį vienu didžiausių romantizmo klasikų. Kartu su Z. Krasinskiy ir Yu. Slovatskiy. Taip apibrėžimas klaidžioja iš vieno biografinio straipsnio į kitą: NN kartu su XX ir YY yra didžiausia romantizmo klasika. Tik pavadinimai yra pakeisti.
Visi, kurie kaip nors kovojo prieš carizmą, atitiko sovietų kritiką. Taip atsirado chemikų, kurie neatliko nė vieno atradimo, astronomai, neatradę nė vienos žvaigždės, rašytojai be išleistų knygų - jei tik jie kovojo su autokratija ir, pageidautina, iki mirties. O kalbant apie Mitskevičių, apie kurį net Puškinas kalbėjo šiltai, pats Dievas įsakė paskelbti klasiką. Taigi Mitskevičius, kurio darbai buvo išversti tik į SSRS tautų kalbas, beveik tapo pasauline klasika. Čia yra tik keli įvykiai iš didžiausio lenkų romantizmo atstovo gyvenimo:
1. Kaip ir vienas garsus Rusijos politikos veikėjas, Mitskevičius buvo teisininko sūnus.
2. Mickevičius niekada visais būdais negyveno Lenkijos teritorijoje (1815 m. Lenkija patyrė trečią dalijimąsi ir pirmiausia virto Varšuvos kunigaikštyste, o paskui - Lenkijos karalyste). Jis gimė Lietuvoje, gyveno Rusijoje ir Europoje.
3. Mickevičių šeima, auginusi sūnų lenkų patriotizmo dvasia ir kenčianti nuo rusų pavergimo, turėjo geriausią namą mieste.
4. Mickevičiaus tėvas, troškęs, kad Napoleonas nugalėtų Rusiją ir išlaisvintų Lenkiją, mirė pačioje Napoleono invazijos išvakarėse. Tėvo mirtis ir Napoleono žlugimas Rusijoje buvo galingiausi įspūdžiai Adomo vaikystėje.
5. Nepaisant itin antirusiškų pažiūrų, Mitskevičius į universitetą pateko iš valstybės biudžeto - jo studijas apmokėjo nekenčiama imperija.
6. Universitete Adomas suformavo slaptą mokslo mylėtojų draugiją, kurioje veikė visiškai slapta dorybės draugų draugija.
7. Pirmasis Mickevičiaus eilėraštis „Žiema“ buvo išleistas jo studijų metais universitete.
8. Carizmas ne tik suteikė Mickevičiui išsilavinimą, bet ir nedelsdamas suteikė darbą Kauno gimnazijoje, tuomet vadinamoje Kovno. Mickevičius 20 valandų per savaitę darbo krūvį laikė pražūtingu.
9. Užimtumas mokykloje netrukdė poetui rašyti savo poezijos rinkinių „Baladės ir romansai“, „Gražina“ ir dvi eilėraščio „Dzjadis“ (Pabudimas) dalis.
10. Ištikimi biografai Mickevičių vadina Nikolajaus Novosilcevo, kuris tais metais Lenkiją faktiškai valdė, provokacijos auka. Jie sako, kad Novosilcevas norėjo pademonstruoti Aleksandrui I didelį sąmokslą ir išpūtė nekaltus lenkų jaunimo pokalbius beveik iki maištavimo. Tiesą sakant, bylą susprogdino „aukos“, pradėjusios lenktyniauti dėl savo bendražygių. Maždaug metus Mickevičius praleido kalėjime, o tada buvo išsiųstas į „tremtį“ - iš Lietuvos į Rusiją.
11. Tremtyje Adomas gyveno Sankt Peterburge, Odesoje, Kryme ir Maskvoje, visur ėjo valstybines pareigas ir nepatyrė ypatingų pinigų suvaržymų.
12. Entuziastingą Rusijos inteligentijos ir bajorų požiūrį į Mickevičių galima paaiškinti gana paprastai - bet kuriame lenke jie matė engiamos, bet pažengusios tautos atstovą. Vis dėlto vienu metu net būsimasis Prancūzijos karalius valdė lenkus!
13. 1829 m. Nepakeliama gėda baigėsi išvykimu į Paryžių.
14. Mickevičius, kaip rašo biografai, „nesėkmingai bandė“ prisijungti prie 1830 metų lenkų sukilimo. Tuo pačiu nebuvo atskleistos priežastys, kodėl jis nedalyvavo viso masto kare. Mickevičius aktyviai rašė straipsnius Europos spaudoje ir nurodė grafui Lubenskiui savo namuose netoli Drezdeno.
15. Poeto dalyvavimas Krymo kare buvo maždaug toks pat. Tūkstančiai lenkų savanorių kovojo Europos koalicijos pusėje prieš Rusiją, tačiau Mickevičius protingai organizavo jų išsiuntimą į kariuomenę iš Konstantinopolio.
16. Prancūzijoje Mickevičius dėstė lotynų ir slavų studijas, tačiau net liberalios Prancūzijos valdžiai nepatiko jo lenkų išskirtinumo propaganda, ir Mickevičius buvo atleistas. Kas 1840-ųjų katalikiškoje Prancūzijoje būtų norėjęs viešo pareiškimo, pavyzdžiui, „Lenkija yra vienintelė katalikiška šalis pasaulyje“?
17. Adomas ne kartą bandė tuoktis, tačiau jo išrinktųjų tėvai kategoriškai nenorėjo atiduoti savo dukterų už asmenį, neturintį atskiro pajamų šaltinio ir jokio turto.
18. 1834 m. Mickevičius Paryžiuje vedė emigrantę lenkę Celiną Szymanowska. Dėl nesibaigiančios vyro išdavystės sutuoktinį greitai pradėjo kamuoti sunki psichozė. Jai pavyko pasveikti kito lenko Andrzejaus Tovianskio dėka, kuris buvo žinomas kaip mistikas ir aiškiaregis. Santuokoje Mitskevičiai turėjo 6 vaikus.
19. Paskutinis poetinis Mickevičiaus darbas buvo eilėraštis „Pan Tadeusz“, išleistas 1834 m. Mažosios žemės gentainio Lenkijoje moralės aprašymas laikomas nacionaliniu epu ir literatūros šedevru.
20. Mickevičius mirė nuo choleros Konstantinopolyje įpusėjus Krymo karui, niekada nespėjęs suburti savo lenkų legiono. Jo kūnas buvo palaidotas Turkijoje, Paryžiuje, o poetas pagaliau atsigulė Krokuvoje.
